respublika.lt
 

Kiek turime patriotų, paaiškėtų grėsmės valandąnuotraukos (137)

2019 spalio mėn. 10 d. 09:20:01
Gediminas JAKAVONIS

Šiemet tarnauti kariuomenėje neatvyko apie 7 tūkst. šauktinių. Ar tai galima traktuoti, kad jaunimas vengia atlikti pareigą Tėvynei ir tampa mažiau patriotiškas?

×
nuotr. 11 nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Povilas URBŠYS, brigados generolas Algis VAIČELIŪNAS, filosofas Vytautas RUBAVIČUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

 

G.JAKAVONIS: Šiandien kalbėsime tautine-patriotine tema - apie mūsų krašto gynybą. Atrodytų, kad viskas yra gerai, perkame „boxerius“ ir dar numatę pirkti kitos karinės technikos, tačiau kyla klausimas, ar turėsime žmonių, kurie vairuos tuos „boxerius“. Apie 7 tūkst. šauktinių dėl vienokių ar kitokių priežasčių neatvyko į kariuomenę. Prisiminkime 1991 m. pabaigą ir 1992 m. pradžią: tada gyvenome lyg ir karo sąlygomis, o ateidavo tiek šauktinių, kiek gal ir nereikėdavo. Kas vis dėlto atsitiko?

P.URBŠYS: Kad galėtumėm atsakyti, kas vyksta, gal reikėtų pradėti nuo to, kaip mes visa tai vertiname. Vieniems tai atrodo problema, o kai pasiklausai Krašto apsaugos atstovų aiškinimų, jie teigia, kad viskas yra gerai ir problemos nemato. Oficialiais duomenimis, 2019 m. buvo daugiau nei 7 tūkst. žmonių, vengiančių vykdyti šaukimo procedūras ir karo prievoles bei komplektavimo tarnybos nurodymus. Pateikiamas skaičius, kad šiemet 6,8 tūkst. šauktinių buvo surašyti administraciniai protokolai, o surašymo pagrindas - dalis šaukiamų jaunuolių svetainėje karys.lt į sistemą netinkamai suvedė savo duomenis. Sovietiniais laikais buvo, sakyčiau, didesnė pagarba: būdavo siunčiami šaukimai, kuriuos reikėdavo pasirašyti ir jei nurodytą dieną tu neatvykdavai į nurodytą komisariatą, tik tuomet prasidėdavo persekiojimas. Nepriklausomoje Lietuvoje, pasirodo, tu gali užsitraukti administracinį persekiojimą, jeigu nepasižiūrėjai į svetainę. Grįžkime prie to skaičiaus, tų asmenų, kurie nepasižiūrėjo į svetainę ar neteisingai įvedė savo duomenis. 3,6 tūkst. yra karo prievolininkai, įtraukti į ieškomų, neatpažintų ir nežinomų asmenų žinybinį registrą. 3,9 tūkst. šauktinių daro administracinius nusižengimus ir tikėtina, kad jie bus baudžiami administracine tvarka. Čia yra tie, kurie vengia atlikti karinę prievolę. Sutinku, įstatymas yra netobulas, kad privalomų šauktinių amžius yra nuo 19 metų iki 26 metų. Krašto apsaugos ministerija pati inicijuoja šauktinių amžiaus susiaurinimą iki 23 metų, aš teikiau pasiūlymą dėl 21 metų. Galbūt situacija šiek tiek bus geresnė. Man atrodo, viena iš pagrindinių priežasčių yra tai, kad šitas nenoras tarnauti valstybei parodo piliečio ir valstybės susvetimėjimą.

Agresijos prieš Ukrainą metu buvo patriotizmo banga, atėjo 52 proc., kurie tarnauja iš pašaukimo ginti Tėvynę. Dabar 45 proc. ateina išbandyti savęs, o ateinančių apginti šeimą ir Tėvynę yra tik 40 proc. Vadinasi, didesnė dalis ateina dėl karjeros ar įgyti naujų įgūdžių ir patyrimų. Bet mes turime žinoti vieną dalyką, kad visuomenės pasipriešinimo jėga glūdi ne kur kitur, o jos dvasioje. Mes galime turėti naujausias technologijas, tačiau tai yra ne esmė. Paimkime Afganistaną, kur metami milijardai. Ten faktiškai yra viduramžiai. Tačiau jų dvasios susitelkimas yra toks didelis, kad nei viena valstybė, nei Sovietų Sąjunga, nei vakarietiška karinė aviacija negali nugalėti tos etninės grupės.

Kai kas pabrėžia, kad pas mus savanorių yra daug, todėl šauktinių mums nereikia. Iš kur tie savanoriai atsiranda? Apklausos rezultatai rodo, kad tie savanoriai neateina iš vidinės motyvacijos ginti Tėvynę. Jie ateina iš tam tikro išskaičiavimo. Pamatęs save sąraše, jis žino, kad bus šaukiamas, todėl nori greičiau atlikti karinę tarnybą, kad jo daugiau niekas nejudintų. Kai gyventojų paklausiama jų nuomonės, ar ginti Tėvynę yra kiekvieno piliečio pareiga, tai 52,7 proc. atsako, kad tikrai taip, o atsakymas „greičiausiai taip“ siekia tik 35,6 proc. Skaičius yra tikrai neblogas. Tačiau į ginkluotą pasipriešinimą pasiryžę stoti tik 14 proc.

G.JAKAVONIS: Kalbėdamas su generolu Česlovu Jezersku, išgirdau jo nuomonę, kad lietuviams nėra realaus pavojaus, todėl jie ir neina į karo prievoles. Kokia, generole, būtų jūsų nuomonė?

A.VAIČELIŪNAS:
Aš manau, kad nereiktų išvedinėti paralelių tarp šių dienų jaunuolių ir tų, kurių nereikėjo kviesti 1991 metais. Pirmiausia, buvo vidinis pojūtis, kad reikia tarnauti savo Tėvynei, atiduoti duoklę. Žinoma, tas patriotizmo jausmas buvo šiek tiek kitoks negu dabar. Praėjo jau šitiek metų, mes kuriame demokratiją, o demokratinėse valstybėse žmogus, ypač liberalioje visuomenėje, visada yra linkęs rinktis tą gyvenimo kelią, kurio jis nori, todėl nesinori atiduoti tų metų tarnystės Lietuvos kariuomenei. Tačiau aš nenorėčiau teigti, kad jie yra mažesni patriotai arba yra ne patriotai ir nemyli savo krašto. Aš įsivaizduoju, kad jeigu būtų reali grėsmė Lietuvai ir jos Nepriklausomybei, tai netikiu, kad tik 14 proc. stotų į ginkluotą kovą, o būtų daug didesnis kiekis gyventojų, kurie ateitų ginti savo Tėvynės. Kodėl šiandien tokia didelė dalis jaunų žmonių stengiasi išvengti tarnybos? Aš manau, kad yra dvi pagrindinės problemos. Pirma problema yra ta, kad pas mus tos prievolės arba tarnystės savo valstybei nėra tokia gili tradicija kaip kitose Vakarų šalyse. Didžiojoje Britanijoje ar kitur, kiekvienas žmogus, planuojantis savo gyvenime daryti karjerą, ypač politinę, mano, kad tai yra garbė. Jei pažiūrėtumėm, kiek Lietuvos politikų, esančių ir nesančių Seime, yra tarnavę kariuomenėje, tikriausiai, nebūtų tokių daug. Tai nėra geras pavyzdys jauniems žmonėms. Antra, tai, ką jau Povilas minėjo, yra ir įstatymo spragos. Jeigu 25 metų žmogus, kuris baigė mokyklą, universitetą, išvažiavo į bet kurią Europos Sąjungos valstybę, sukūrė šeimą, turi darbą ir staiga kviečiamas į Lietuvos kariuomenę, man atrodo, kad čia yra kažkas netvarkoj. Net ir toje diktatūroje, Sovietų Sąjungoje, karinė tarnyba buvo nuo 18 iki 22 ar 23 metų, o dabar pas mus - iki 26 m. Reikia suprasti, kad tokio amžiaus žmonės jau turi darbus, turi pasiėmę paskolas iš bankų, įsigiję būstus ir pan. Mano nuomone, norint ištaisyti tą padėtį, pirmiausia reikėtų priimti teisingus įstatymus. Aš galbūt būčiau net ir Povilo pusėje, kad į Lietuvos kariuomenę reikėtų šaukti jaunuolius nuo 18 iki 21 metų. Kad jaunas žmogus, baigęs gimnaziją ar kitą mokyklą, kiek galima greičiau atliktų pareigą Tėvynei ir toliau galėtų kurti savo asmeninį gyvenimą. Yra daug dalykų, kurie verčia jauną žmogų, netgi esantį patriotu, spręsti savo asmeninio išlikimo problemą toje valstybėje.

Taip pat noriu pasakyti, kad aš, kaip buvęs kariškis, remiu poziciją, kad kariuomenė, kaip daugelyje NATO šalių, pereitų prie profesinio modelio. Valstybė tam turi rasti finansinių galimybių. Tokiu atveju, manau, kad tos problemos visai neliktų. Suprantu, kad vadai nori turėti sukomplektuotus karinius dalinius. Tačiau tam, kad jaunuoliai eitų į kariuomenę, atlygis turėtų būti pakankamai didelis, ko valstybė, kaip suprantu, dabar negali garantuoti. Todėl mes turime mišrią kariuomenę.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, norėčiau, kad savo įžvalgomis pasidalintumėte ir jūs.


V.RUBAVIČIUS: Norėčiau paryškinti porą linijų, kurios jau yra susijusios su minėtu susvetimėjimu su valstybe ir su dvasios reikalais. Prie dvasios reikalų mes priskiriame ir valstybingumą, patriotiškumą, savitarpio supratimą, bendruomeniškumo jausmą, gimtinės, gimtosios žemės, savos valstybės, jauseną. Šie dalykai yra labai svarbūs ir, manau, jie svarbūs kariuomenei bei kariuomenės vadams. Jie neatsiranda savaime. Negali išleisti įstatymo, kuriame būtų nurodyta, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. būkite patriotiški, jauskite valstybingumo jauseną ir t.t. Kas tuo turi užsiimti? Šiais dalykais turi užsiimti mokykla ir visa tam tikra valstybės ideologinė sistema turi būti pajungta tam tikram tikslui. Kitaip sakant, politikų, akademikų sluoksniai turi veikti lygiagrečiai, bet suprantant šių dalykų svarbą įvairiais aspektais ir čia nebijokime žodžio „ideologija“. Valstybingumo ideologija yra labai svarbus dalykas. Valstybė mums yra svarbi, valstybė yra sava, valstybė yra kuriama lietuvių ir Lietuvos visuomenės. Kad ir kaip lietuvių politikai šiais dalykais užsiimtų, to dar negana. Turi būti sutvarkyta švietimo sistema, kad ji veiktų Lenkijos principu. Ta valstybingumo ideologija turi būti paremta kultūrine ir istorine atmintimi. Turi būti tam tikras valstybinis, istorinis pasakojimas, kuris grįstų mūsų valstybės būtinumą, mūsų valstybės kūrimosi eigą ir mūsų valstybės svarbą, kad šį pasakojimą jaunas žmogus galėtų įsidėti kaip stuburą. Ar mes turime tokią sistemą? Tokios sistemos mes neturime, nes iš mokyklos tokią istoriją metame lauk. Visa ta istorijos kultūrinė atmintis, kuri yra susijusi su lietuvybe ir su valstybės kūrimu, mums tarsi yra nereikalinga. Netgi iš aukštų tribūnų yra aiškinama, kad globali Lietuva yra pagrindinis ideologinis orientyras. Jeigu neturime tų sandų, tai yra labai problemiška kalbėti apie kariuomenės patriotiškumą. Profesinės kariuomenės kūrimasis yra gal ir neblogas dalykas. Tačiau profesionalų kariuomenė yra prekinių santykių kariuomenė: aš perku gerą kareivį, bet nesu tikras, ar jis gerai vykdys kontraktą iki galo ir jei čia kils karas, ar jam nekils noras išvažiuoti.

Kai mes pereiname į tą šizofrenišką susipriešinimą tarp mūsų kai kurių politikų ir akademinių grupių, kad neva patriotiškumas yra atgyvena, o Europos Sąjunga tvirtina, kad gimtinės pajautas, kurios yra susijusios su tauta, su gimtine, reikia kuo greičiau šalinti, nes mes einame eurofederalizacijos link, tuomet kyla klausimas jaunimui. O klausimas jaunimui, kuris skaito ir žiūri, kyla toks: o kodėl reikia tą valstybę ginti? Juk čia yra tik teritorija, o aš esu laisvas, liberalus žmogus ir aš renkuosi, kur man geriau. Čia yra tik tam tikros kliūtys, kurios man trukdo gerai gyventi, nes aš, kur noriu, ten ir gyvenu. Čia yra oficiali ideologija, kuri teigiama įvairiais švietimo sistemos vaidmenimis. Pasižiūrėkime į kai kurių institucijų sąveiką - turiu omenyje Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas. Krašto apsaugos ministerijoje jau yra atsiradusi sąvoka - patriotiškumas, valstybė, valstybės gynyba. Užsienio reikalų ministerijos kalbėsenoje valstybė yra tarsi nelabai svarbi, nes mes valstybę visuomet siejame su Tauta, o tai jau iš karto dvelkia nacionalizmu. Užsienio reikalų ministerija skleidžia globalios Lietuvos ideologiją ir tam yra skiriama labai daug pinigų. O ką teigia globalios Lietuvos projektas? Teigia idėją, kad kur lietuvis gyvena, ten yra ir Lietuva. Tad kodėl staiga, kilus kokioms nors grėsmėms, tam lietuviui reikėtų likti ir tas grėsmes, tuos iššūkius pasitikti? Juk kur jis nuvažiuos, ten yra ir Lietuva. Susikalbėjimo nėra, o jo nėra todėl, kad nėra vieningo, kaip prezidentas Antanas Smetona sakytų, vieningo tautinio, nacionalinio, valstybinio auklėjimo. Nėra tos sistemos, iš kurios kiltų ir politinis luomas.

Čia buvo paminėti devyniasdešimtieji metai. Kodėl jaunimas buvo patriotiškesnis? Jie matė, ką jų tėvai daro, matė, kad jų tėvai vaduojasi iš sovietų okupacijos. Tai buvo šeimos, bendruomenės jausena, kuri pakylėdavo. Dabar ji nuslūgo, nes staiga pasirodė, kad Gariūnai yra svarbiau už bet kokias laisves, o politikai tvirtina, kad tas, kas neperėjęs Gariūnų prekinių santykių, išvis dar neišsilaisvino iš sovietinės santvarkos. Matykime tą realiją ir tą sumaištį. Dabar visi aiškina, kad mums nereikia jokių istorinių tiesų ir jokio istorinio pasakojimo, nes nėra vienos istorinės tiesos, o yra tik ekspertų problemos, dėl kurių reikia tartis ir niekada nesusitarti.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Povilai, įdomu, ar karinės tarnybos daugiau atsisako iš didmiesčių ar iš provincijos kilę jaunuoliai?


P.URBŠYS:
Dabar negalėčiau tų skaičių pasakyti, bet kalbant apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja Tėvynę ir valstybę, yra du skirtingi suvokimai. Žmogus valstybę daugiau sutapatina su valdžia, tas susvetimėjimas su valdžia yra labai didelis. Tėvynę jis tapatina su tuo, kas yra jo įsivaizdavime, kaip buvo, kaip bus, nes patriotas yra tas žmogus, kuris daugiau tiki vizija. Patriotas gali būti labai kritiškas esamai aplinkai. Jis gali kritikuoti valdžią, jis gali būti nelojalus dabartinei valdžiai, nes reaguoja į tai, kad, pavyzdžiui, Vilniaus meras nesiskaito arba niekina tai, kas būtent jam yra svarbu. Bet kai reikės imti ginklą į rankas, tai šis patriotas, kuris galbūt yra vienas iš didžiausių esamos valdžios kritikų, paims tą ginklą, nes jis tiki savo Tėvynės ateitimi, jis tiki savo Tautos ateitimi. Dabartinių mūsų teisėjų, kurie niekina mūsų simbolius ir niekina mūsų didvyrius, nebus, jie bėgs. Tie, kurie šiandien bando laikytis gindami mūsų Tautos savigarbą, liks. Ne kartą man teko dalyvauti eisenoje, kuri vyksta Kovo 11-ąją. Yra dvi eisenos. Viena eisena yra „sušukuota“, labai tvarkinga, kostiumuota, einanti viena kryptimi, ir yra kita eisena, kuri ateina iš kitos pusės. Kai aš pamačiau tą kitą eiseną, kuri iškrenta iš to oficialaus formato, aš pamačiau tuos veidus, kurie iš tikrųjų stovės iki galo pavojaus akivaizdoje.

Apklausos rodo, kad didesnė dalis apklaustųjų atsako, jog jeigu nebus NATO pagalbos, tai mums apsiginti nuo Rusijos karinės invazijos praktiškai neįmanoma. Aš kalbu, kad tas nepasitikintis pilietis yra valdžios ir žmogaus santykio pasekmė. Per Nepriklausomybės laikotarpį viskas buvo daroma įtikinti žmogų, jog jis tik įrankis tam, kad mes tvirtai sėdėtumėm valdžioje. Mes žinome, kaip tavim pasirūpinti, mes žinome, kur tu turi atlikti savo pareigą, kur tu turi sumokėti mokesčius. Tik, gink Dieve, nelįsk, kur tau nereikia.

G.JAKAVONIS: Generole, ar kariuomenė kalta, kad tie jauni žmonės neateina? Aš labai kritiškai žiūriu, kad pas mus mokyklose nėra karinio parengimo. Nėra ir to pasididžiavimo, kad esame lietuviai. Mes turime tik tris specializuotas šaulių klases: Varėnoje, Alytuje ir Telšiuose.

A.VAIČELIŪNAS: Nemanau, jog šauktiniai yra nereikalingi. Aš tik sakau, kad jeigu valstybė išgalėtų išlaikyti profesionalų kariuomenę, tai profesionalai visada yra geriau, kadangi jie yra geriau parengiami ir yra truputį kitokios motyvacijos. Noriu pasakyti apie Lietuvos kariuomenės atsakomybę. Lietuvos kariuomenė, kaip ir bet kuri pasaulio kariuomenė, nėra atsakinga už jaunuolio atėjimą ar neatėjimą į kariuomenę. Kariuomenės pagrindinė funkcija, kaip ir mokyklos, yra išugdyti ir išmokyti karį atlikti savo pareigas. Tai yra nuolatinis ugdymo ir mokymo procesas.

Jeigu kalbėtume apie tarnybą arba prievolę ateiti į Lietuvos kariuomenę ir patriotizmą, aš turiu šiek tiek kitokią nuomonę. Man nuo parlamento gynybos iki praėjusių metų teko tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir dirbti su kareiviais, su kadetais, kurie mokėsi Karo akademijoje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jeigu jūs manęs paklaustumėte, ar dabar ateinantis jaunimas yra mažiau motyvuotas ir mažiau patriotiškas, nei buvo 1991 m., aš jums pasakyčiau, kad ne. Aš to nesu pastebėjęs. Tai yra jauni žmonės, norintys išmokti ginti savo Tėvynę ir t.t., tačiau istorinis laikotarpis yra skirtingas. 1991 m. buvo viena situacija, mes jautėme tą grėsmę, nebuvome nei Europos Sąjungos, nei NATO nariais, buvome vieni palikti prieš tą didžiąją galią. Ne be reikalo žmonės sako, kad jeigu mes nebūtumėm Europos Sąjungos ir NATO nariais, vargu ar apsigintumėme nuo Rusijos. Čia kalbu apie Rusiją, apie valstybės galią - ekonominę, karinę ir t.t. Mes esam daug mažesni. Tačiau jei paimtumėm jaunuolius, kurie dabar tarnauja kariuomenėje, ir tuos, kurie tarnavo 1991 m., tai tada buvo labai daug jaunuolių, kurie atėjo į Lietuvos kariuomenę dėl to, kad buvo tam tikras iššūkis. Tai buvo kategorija tų jaunų žmonių, kurie krizės atveju gins savo šalį. Taip pat galiu pasakyti, kad nemaža dalis kariuomenėje tarnavusių tuo metu profesionalų, seržantų ir karininkų, kai viskas normalizavosi ir mes tapome nepriklausoma valstybe, išėjo iš kariuomenės. Jų teigimu, jei Lietuvai reikės, jie sugrįš ir gins ją. Vieni išėjo į verslą, kiti įstojo į universitetus. Neabejoju, kad jeigu dabar pasikartotų kas nors panašaus, tai jie būtų pirmieji, kurie ateitų. Geras pavyzdys yra 2014 m., kai iškilo grėsmė ir prasidėjo konfliktas su Rusija Rytų Ukrainoje ir Kryme. Net ir Ukrainos gyventojai, kurių dalis yra slavai ir rusakalbiai, grėsmės akivaizdoje atėjo į kariuomenę, tarnauja ir gina savo šalį. Palyginti su Lietuva, ten yra korumpuota valdžia, korumpuota valstybė, ten taip pat yra daug negerų dalykų, net ir kariuomenė, karininkai korumpuoti, tačiau vis tiek jauni žmonės - vyrai ir moterys - atėjo, ėmė ginklą, tūkstančiai kovojo ir daug žuvo. Tokioje akivaizdoje, neabejoju, ir Lietuvoje yra pakankama dalis visuomenės, kuri tikrai nesakytų, kad neis ginti Tėvynės vien todėl, kad mūsų politikai, valdžia patinka ar nepatinka. Čia yra kita vertinimo skalė. Manau, kad žmonės iš karto sakytų, kad tai yra mano teritorija, mano namai, mano tėvai, mano broliai, mano sesės, mano kiemas, mano medis, kurį aš turiu ginti. O kai dabar ramu, tai ir gyvename ramiai.

V.RUBAVIČIUS:
Norėtųsi užbaigti optimistine gaida, kad viskas bus taip gerai. Bet aš šiuo atveju nesu toks optimistas, nes matau, kaip veikia tos didžiosios politikos jėgos ir kokia kova vyksta tarp eurofederalistų ir tų nacionalinių valstybių išlaikymo politinių jėgų Europos Sąjungoje. Manau, kad ir jaunimas tą sumaištį jaučia. Ypač jaučia tą valstybės ir Tėvynės gelminio santykio stoką. Kai nėra to ryšio, tai viskas tampa sunku. Kai mes kalbame, kad jaunimas ateina į armiją ir į aukštąsias karines mokyklas motyvuotas, tai yra tiesa. Ten visada bus 200-300 žmonių, kurie bus pasiryžę daug kam. Kad ir kokia čia būtų politika - korumpuota ar nekorumpuota - tų žmonių rasis.

Grįžtu prie kariuomenės ideologijos ir kariuomenės reikšmės visuomenėje. Kaip yra pristatomas kariuomenės vaizdas? Aš manau, kad ir aukšto lygio karininkams kalbėti apie Tėvynę, valstybę kartais yra ganėtinai sunku, nes mintyse galvoja, ar nebus palaikytas kokiu nacionalistu. Kai pasižiūri į Lenkijos pavyzdį daugeliu aspektų, tai mes matome visai kitokią šią šalį valdančio elito elgseną.

P.URBŠYS
: Realybė yra tokia, kad iš visų karinių dalinių mūsų kariuomenėje yra tik trys batalionai, kurie išsiskiria iš kitų dalinių pagal šauktinių motyvaciją, pagal jų norą ginti Tėvynę ir šeimą. Viename - 48 proc., kitame - 46 proc., trečiajame - 41 proc. Vadinasi, visuose kituose kariniuose daliniuose yra mažiau nei 40 proc. Man atrodo, kad kol pilietis sau neatsakys, kas yra Tėvynė ir kas yra šeima, kol valstybė nesuvoks, kad ji turi orientuotis į tą suvokimą ir naikinti susvetimėjimą, tol niekas nepasikeis.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (137)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PASITRAUKĖ: sporto prekių gamintoja „Nike“ antradienį paskelbė, kad iš bendrovės generalinio direktoriaus pareigų pasitraukia Markas Parkeris.
  • IGNALINA: trečiadienį Vyriausybė pritarė siūlymui nustatyti lėšų giluminiam atliekynui įrengti ir radioaktyviosioms atliekoms tvarkyti kaupimo tvarką bei sumažinti administracinę naštą likviduojant Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fondą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 2

Dienos klausimas

Kaip manote, ar reikalingi išankstiniai Seimo rinkimai?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +9 +11 C

 

+9 +10 C

+14 +15 C

+13 +15 C

 

 +14 +15 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

1-6 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1123 PLN - 4.2786
RUB - 71.0887 CHF - 1.1004
GBP - 0.8641 NOK - 10.1775