respublika.lt
 

„Ne titulai skatina mylėti Lietuvą“nuotraukos

2019 lapkričio mėn. 25 d. 12:56:40
Laima AGANAUSKIENĖ, „Šiaulių kraštas“

Baltijos šalims siekiant Nepriklausomybės, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Elona Marijošiūtė-Vaišnienė visapusiškai palaikė tautiečius – Amerikoje rengė demonstracijas, rašė straipsnius, dalyvavo radijo ir televizijos laidose.

×
nuotr. 2 nuotr.
Prieš pen­ke­rius me­tus no­mi­nuo­ta Rad­vi­liš­kio mies­to gar­bės pi­lie­te Elo­na Vaiš­nie­nė ti­ki­no: ne ti­tu­lai ir ap­do­va­no­ji­mai ją ska­ti­na da­ry­ti ge­rus dar­bus ir my­lė­ti Lie­tu­vą. Laimos Aganauskienės nuo­tr.

 

Radviliškyje šią savaitę apsilankiusi Amerikos lietuvė, prieš penkerius metus tituluota Radviliškio miesto garbės piliete, giria gražėjančią Lietuvą ir kartu pastebi, kad lietuviams vis dar trūksta bendrystės jausmo, o „sovietinis“ paveldas – rūpestis savimi ir savo bičiuliais, tebėra gajus.



„Ir be apdovanojimų daryčiau tą patį“


Aktyvią išeivijos ir visuomenės veikėją E. Vaišnienę su Radviliškiu sieja ne tik praeities sentimentai.

Radviliškis jai – ne tik miestas, kuriame ne vienerius metus gyveno ir dirbo jos senelis – žinomas vargonininkas ir chorvedys Antanas Marijošius, kur gimė jos mama, pedagogė Kotryna Steponaitytė, ištekėjusi už garsaus dirigento, muzikos pedagogo, kompozitoriaus, profesoriaus Vytauto Marijošiaus.

Kone tris dešimtmečius E. Vaišnienė glaudžiai bendradarbiauja su Radviliškio viešąja biblioteka, siųsdama jai straipsnių, knygų, paremdama lėšomis, ypatingą dėmesį skirdama vaikams ir jaunimui.

Kad moksleiviai didžiuotųsi gyvenantys Radviliškyje, Amerikos lietuvė organizavo rašinio konkursą „Aš – iš Radviliškio!“ ir apdovanojo geriausių rašinių autorius.

Jai pasiūlius ir finansavus, bibliotekoje prieš 22 metus buvo įkurta žaisloteka („norėjau, kad nepasiturinčių, daugiavaikių šeimų vaikai turėtų galimybę bibliotekoje gauti ne tik knygų, bet ir žaislų“).

Šiandien žaislotekos veikia visose rajono bibliotekose – vaikai turi mielą kampelį, kur gali pažaisti, čia vyksta renginiai, susitikimai, sekamos pasakos.

Jau ne vienerius metus bibliotekoje veikia ir „vabaliukų“ mokyklėlė, kurioje vyksta užsiėmimai patiems mažiausiems vaikučiams – poniai Elonai svarbu, kad šie „vabaliukai“ kuo anksčiau įgytų garso, vaizdo įgūdžių, pajustų bendrystės jausmą.

Radviliškiečiai prieš penkerius metus E. Vaišnienę nominavo Radviliškio miesto garbės piliete. Tačiau ji šio titulo nesureikšmina. Kaip ir jai įteikto „Gerumo angelo“ apdovanojimo.

„Taip, man labai malonu buvo gauti šiuos apdovanojimus. Angelo statulėlė stovi matomiausioje mano namų vietoje ir visiems ją pamačiusiems aš pasakoju apie Radviliškį ir jo žmones. Bet ne dėl apdovanojimų daromi geri darbai. Aš ir be jų daryčiau lygiai tą patį“, – „Šiaulių kraštui“ sako viešnia.

Lietuvybės puoselėtoja

Keturis universitetus baigusi 84-erių filologijos mokslų daktarė, 22 metus dirbusi Jeilio universiteto penkių inžinerijos departamentų informacijos redaktore, bendradarbiaujanti su JAV spauda, E. Vaišnienė lietuviškai kalba be jokio akcento.

Jos kalba tokia išraiškinga ir turtinga, kad nejučiomis nusistebi: ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis lietuvis šneka taip vaizdingai kaip ši moteris, septynis dešimtmečius gyvenanti svečioje šalyje.

„Lietuviškai kalba ir abu mano vaikai – Vaiva ir Gintaras bei šešiametis anūkas Šarūnas, nors jo mama – ne lietuvė.

Savo vaikams, kad jų kalba būtų kuo turtingesnė, skaitydavau daug knygų, siųsdavausi jų iš Lietuvos. Mes kartu apibūdindavome kiekvieną akmenėlį, vabaliuką ar reiškinį. Su vaikais reikia kuo daugiau bendrauti. Ir ne tik paprasčiausia buitine kalba. Kuo daugiau kalbų jie mokės, tuo labiau lavės jų smegenys“, – įsitikinusi viešnia, apie tai kalbanti ir Lietuvoje savo skaitomose paskaitose.

Lietuvybę, meilę gimtai šaliai, patriotizmą moteris puoselėja ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Mes ten patekome ne savo noru. Niekas tada, pokario metais, nenorėjo palikti Lietuvos. Buvome priversti trauktis, nes mums, kaip ir daugeliui to meto lietuvių, grėsė represijos ir tremtis. Mūsų tėvai tą žinojo – matė pasmerktųjų tremčiai sąrašus.

Tada Lietuvą paliko apie 60 tūkstančių lietuvių. Pusė jų pateko į Ameriką“, – tolimus emigracijos metus prisimena ponia Elona.

Jos tėvai, kartu su jais, savo trimis vaikais, 1944 metais atsidūrė Austrijoje.

„Ten knibždėte knibždėjo pabėgėlių. Mes patekome pas pasiturintį ūkininką. Ten išmokau kalbėti tarmiškai, lankiau mokyklą. Bet po metų mums, pabėgėliams iškilo grėsmė būti sugrąžintais į sovietinę Lietuvą.

Tėvai, gelbėdami mane, jau buvo susitarę su vienu ūkininku, kad šis mane paslėps, tačiau to neprireikė. Mes patekome į vadinamuosius lagerius. Pabėgėlių stovyklose virė gyvenimas: kūrėsi mokyklos, draugijos, klubai, visuomeninės organizacijos.

Bet lagerius teko palikti. Iš jų emigravome į Ameriką.

Nė vienas nenorėjome išvažiuoti taip toli nuo Lietuvos – mus visus ir lageryje stiprino ir jungė meilė Lietuvai, tačiau pasirinkimo nebuvo: Kanada priėmė tik viengungius, o šeimas – Australija ir Amerika. Pasirinkome Ameriką, nes ji – arčiau Lietuvos negu Australija, o be to tėvui, buvusiam Valstybės teatro dirigentui, vienoje parapijoje Konektikuto valstijoje, buvo pasiūlytas vargonininko darbas. Taip ten ir patekome“, – prisiminė E. Vaišnienė.

Skleidė žinią apie Lietuvą

Pasak E. Vaišnienė, užsienyje tuo metu atsidūrė Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų branduolys – išsilavinę žmonės, kūrę valstybę, leidę įstatymus, pristatę mokyklų, gamyklų, modernių pastatų.

„Bet tie išsilavinę žmonės svečioje šalyje tapo nebyliais, kurčiais ir beraščiais, nes nemokėjo anglų kalbos. Todėl turėjo dirbti paprastus darbus fabrikuose, siuvyklose, ūkiuose, geležinkelyje.

Tačiau po darbų, savaitgaliais, susitikę su tautiečiais, jie vėl tapdavo savimi. Tėvynės ilgesys juos skatino burtis į lietuvių bendruomenes, steigti stovyklas jaunimui. Visa veikla vyko iš pačių surinktų lėšų, visi dirbo be jokio atlygio.

Vyko tiesiog stebuklingi dalykai – 1953 pradėta leisti lietuviškoji enciklopedija, prie kurios irgi visi dirbo be atlygio. Tiesiog mes žinojome, kad Lietuvoje lietuviai to padaryti negalės. Ir buvo išleisti 36 jos tomai plius 37-as papildomas“, – su užsidegimu pasakoja viešnia.

E. Vaišnienė sako niekada nepamiršusi Lietuvos. Nei tada, kai dirbo tuometinio JAV prezidento Džimio Karterio komandoje, nei studijuodama. O sužinojusi, kad Baltijos šalys siekia išsivaduoti iš sovietinio jungo, visomis keturiomis palaikė tautiečius.

„Pamenu, kaip, gavę leidimą, organizavome akciją: suguldėme vėliavas ant geležinkelio bėgių, taip simbolizuodami į Sibirą išvežtus lietuvius ir traukiniais pervažiuotus jų likimus.

Mus filmavo žinomiausios televizijos stotys, ėmė interviu. O mes to ir siekėme – įvairiausiais būdais skleidėme žinią apie Lietuvą ir lietuvių siekį būti laisvais. Ir tokių akcijų ir demonstracijų su vėliavomis, su tautiniais rūbais buvo daugybė“, – apie palaikymo akcijas pasakoja viešnia.

Pasak jos, tai nebuvo tik to laikmečio akcija. Ne vienerius metus, per Vasario 16-ąją, lietuvių delegacija lankė savo senatorius, skleidė žinią apie Lietuvą.

„Mums pasisekė, kad abu Konektikuto senatoriai buvo labai įtakingi. Ir mes sulaukdavom jų palaikymo, ko mums ir reikėjo. Ir tai vyko per visą Ameriką, kur tik buvo lietuvių.

Išeivija daug padarė ir dėl to, kad Baltijos šalys būtų priimtos į NATO„, – sako lietuvė, Pasaulio lietuvių bendruomenėje vadovavusi Visuomeninių reikalų tarybai, per kurią buvo bendraujama su JAV valdžia. Kelerius metus ji buvo Krašto valdybos pirmininkės patarėja.

„Niekur nėra sukurta gerovės valstybė – tai tik siekis“

Anksčiau – porą kartų per metus, dabar – kas kelerius Lietuvoje apsilankanti E. Vaišnienė, praėjusią savaitę dalyvavo Kaune surengtame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume ir ten diskutavo apie pokyčius Lietuvoje, išeivių siekį visokeriopai jai padėti.

– Kokius pasikeitimus matot Lietuvoje, Radviliškyje?

– Fiziniai pasikeitimai – didžiuliai. Juokais lyginu: kai buvome čia su šeima 1972 metais, tada buvo viskas pilka ir balkonuose kabėjo apatinės kelnės. Dabar viskas šviesu ir balkonuose žydi gėlės.

Kiekvieną kartą Lietuva gražėja: daug kas pasikeitė neatpažįstamai. Ir žmonės keičiasi – auga meilė Lietuvai, ir man tai labai malonu. Jaunimas veržte veržiasi į Sibirą tvarkyti ne savo giminės, o svetimų lietuvių kapus. Juos ten veda meilė.

Arba „Darom“ talkos, gimusios jaunų žmonių iniciatyva. Jauni žmonės iš užsienių pradeda grįžti į Lietuvą. Argi tai – ne puiku?

– Galbūt, girdėjote apie naujojo mūsų Prezidento siekį Lietuvoje sukurti „Gerovės valstybę“? Ar JAV ji jau yra sukurta?

– Niekur nėra jos sukurtos, visi yra pakeliui į tą siekį. Kiekvienai valstybei labai svarbu valstybės, visuomenės materialinės vertybės, tačiau ne jos svarbiausios. Dabar atsirado naujas terminas – visuomeninis kapitalas. Jis yra labai svarbi ir būtina valstybės ir tautos vertybė.

Rūpintis tik savimi yra natūralu, bet amoralu. Yra net tokia sąvoka – „amoralus šeimizmas“. Tokie žmonės apie bendrą gerovę negalvoja.

Kur to visuomeninio kapitalo daugiau, ten ir gyvenama geriau, ten žmonės mažiau verkšlena, mažiau laukia malonių iš valdžios ir daug ką sukuria patys.

Ir Amerikoje, kaip ir Lietuvoje, yra didžiulė finansinė atskirtis. Pajamų skirtumai – didžiuliai. Yra daug turtuolių, bet daug ir vargšų. Nebelieka viduriniojo sluoksnio.

Žmonių atlyginimai – skirtingi. Tik federalinėje valdžioje algos vienodos, o pas privatininkus – skirtingos. Konektikute mokytojų algos – geros, gydytojai algomis niekada nesiskundė, ne taip, kaip yra pas jus.

Amerikoje važiuoti į darbą 1-2 valandas nėra sudėtinga, nors gal ir nesinori. Robotika daro savo – atsiranda daugiau bedarbių, kurie turi ieškoti pragyvenimo šaltinio kitur, persikvalifikuoti. Ir tai nėra lengva, ypač nedirbus kad ir porą metų. Bet didelėje šalyje ir galimybių yra daugiau.

– Tačiau socialiai remtiniems žmonėms yra teikiama valstybės parama?

– O kaipgi be jos? Nė viena šalis be to neišsivers. Juk nepaliksi žmogaus be pagalbos mirti ant šaligatvio? Paramos reikia ir jos yra visokios. JAV aktyviai veikia maisto bankai ir jais naudojasi ne tik bedarbiai, bet ir tie, kurie gyvena vargingiau, yra daug labdaros valgyklų.

Skaičiau, kad Lietuvoje gaunantys pašalpas nebenori dirbti, tačiau dėl to kalta ne pati paramos idėja.

– Valstybės pajamas padidintų sąžiningai mokami mokesčiai. Ar reikia juos didinti, siekiant, kad valstybė būtų turtingesnė? Ar neišaugs dėl to „šešėlis“?


– Yra to „šešėlio“ ir Amerikoje. Bet tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio. Išvažiuodama aš pasamdžiau žmogų sugrėbti lapus. Jis man ir sako: jei mokėsit grynais, nereikės mokėti mokesčių. Bet aš noriu mokėti mokesčius – ir išrašiau jam čekį. O bus tokių, kurie sakys: o aš noriu pigiau.

Daugelis net nepagalvoja: kam valdžia ima mokesčius. Svarbu ne jų mažinimas, o tai, kad mokesčiai pasiektų tuos, kam jų reikia ir nebūtų jais manipuliuojama ar piktnaudžiaujama savo reikmėms.

Jei mokesčiai bus skirti apgriuvusiems tiltams, tai mažinti mokesčius būtų besmegeniška, nes kada nors aš ar kas kitas įgrius su tuo tiltu. Pasakykit kam reikia, ir kelkit mokesčius. Aš mielai užmokėsiu 50 centų kaskart važiuodama per tiltą, negu man reikės užjaust šeimą, žuvusią po juo.

Valdžia yra mano atstovas. Aš išsirenku atstovą, kuris tvarko mano reikalus, tai kodėl aš turiu pjauti šaką, ant kurios sėdžiu?

– Kokius žmones matote Lietuvoje?


– Kaip ir sakiau, atsiranda vis daugiau iniciatyvių, idėjiškų jaunų žmonių, kuriems rūpi šalies istorija, jos gerovė. Bet yra ir daug tarybinio paveldo: aš rūpinuosi savim ir savo bičiuliais ir jiems viską organizuoju, bet man visiškai nesvarbu kiti. Ir tai vis dar labai jaučiasi, tą reikėtų kuo greičiau išgyvendinti.

Lietuviai vis dar yra nedaug bendraujantys. Kad ir „Vabaliukų“ mokyklėlės tėveliai. Ateina ir sėdi. O Amerikoje jie tuoj pat susibendrautų. Daugiau reikia bendrystės. Pasakykit labas, pasakykit: mano vaikas išaugo batukus – gal kam nors reikia?

Tą gali ugdyti bendruomeninė veikla. Juk ir mus, išeivius, Amerikoje palaikė tik didžiulis bendrystės jausmas, palaikymas vieni kitų ir didžiulė meilė Lietuvai, jos kalbai ir žmonėms.

Tiesa, naujieji emigrantai yra jau kitokie – jiems atrodo svarbiau pirma pasirūpinti savo gerove ir tik po to imtis visuomeninės veiklos, o mums svarbiausia buvo palaikymas ir bendrystė.

Mes neprasigyvenom, nes kiekvienas prenumeravom po kelis lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rėmėm savo bendruomenes, dirbome jose už dyka, vežėm vaikus į lietuviškas stovyklas. Bet nuo to mes buvome laimingi.

O Lietuvoje yra tiek talentingų, savo šalį garsinančių žmonių. Ir tai – ne tik krepšininkai. Tai – dainininkai, kūrėjai, sportininkai. Mirga Gražinytė-Tyla, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Arvydas Sabonis ir daugybė kitų. Aš didžiuojuosi ir svaigstu nuo tos laimės, kad esu lietuvė.

O Radviliškis tikrai nėra „užpirdžiai“, kaip man kažkas buvo pasakęs. Man gera čia pabūti ir bendrauti su savo tėvų ir senelių miesto žmonėmis.

Aš iki šiol tikiu, kad lageryje per langą mano matyta ryškiausia žvaigždė švietė ne kur kitur, o Lietuvoje.

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar sužinoję, kad neužmirštuolė yra konservatorės M.Navickienės prekės ženklas naudosite šį simbolį?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kai kvietėte greitąją pagalbą, ar ji atvyko greitai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 C

0 C

 

 0  C

+1 C

1 +2 C

 

+1 +2 C

1-4 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1005 PLN - 4.2731
RUB - 68.9032 CHF - 1.0703
GBP - 0.8460 NOK - 10.0758