respublika.lt
 

Lietuvos dvarai literatūroje kupini jausmųnuotraukos (2)

2019 lapkričio mėn. 16 d. 14:13:47
Vilma Dečkutė-Žukauskienė

Įdomūs senųjų Lietuvos pilių ir dvarų paveikslai atsiskleidžia skirtingų autorių, tyrinėtojų raštuose. Kviečiame pasimėgauti ištraukomis iš XIX, XX amžiaus pradžios ir netgi XV amžiaus literatūrinių aprašymų.

×
nuotr. 3 nuotr.
Burbiškio dvaras. Explorebaltics.eu nuotr.

 

Akmenos dvarui Anykščių rajone, Viešintų seniūnijoje, priklausantis senas akmeninis malūnas buvo aprašytas Jono Biliūno (1879-1907) autobiografiniame apsakyme pavadinimu „Vėjo malūnas“, kuris datuojamas 1901 m. kovo 20 d. Ilgą laiką buvęs nežinomas, šis rašytojo kūrinys pirmąkart publikuotas tik 1957 m.:

„Pasileidau eiti vieškeliu, einančiu, kaip man buvo sakę, iš Šimonių į Viešintas. Visi artimieji laukai ir girios buvo išvaikščiotos, minėtas gi vieškelis buvo man dar nežinomas, ir dėl to tikėjausi daugiau naujo savo kely pamatyti. Praėjau du jau pusiau nupjautu rugių lauku ir įėjau į mišką. Miškas pasirodė gana platus, maniau ir galo nepasieksiąs, bet medžiai pagaliau pradėjo retėti, - ir neilgai trukus išėjau ant lygaus dirvono: už kokio pusės varsto nuo miško pamačiau stovintį puikiausią vėjo malūną. Vėjo malūnų tame krašte visai nebuvo regėti, ir man parūpo neatbūtinai jį arčiau pamatyti. Aš išsisukau iš vieškelio ir užėjau tiesiog per ežias. Neilgai trukus buvau jau vietoje ir su nusistebėjimu gražiavausi malūnu, kokio dar niekur niekad nebuvau matęs. Pastatytas jis buvo iš akmenų ir taip puikus ir aukštas, kad rodėsi lyg koks prajovas šitame krašte neturtingų artojų, kur kitas džiaugiasi juodos duonos rudeniop sulaukęs. Apsidairiau aplinkui: kam gali prigulėti tas malūnas? Pamiškėje matėsi gana gražus ne tai dvaras, ne tai viensėdis. „Gal tam viensėdžiui priguli malūnas?“ - užėjo man mintis. Ir, norėdamas apie tą paklausti rugpjovių, palikau malūną, stovintį kaip kokį milžiną vidury lauko, ir ėjau ežiomis toliau.“

Vladislovas Sirokomlė (1823-1862), vėlyvojo romantizmo atstovas, savo kūrinyje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ aprašo keliones po Lietuvos kraštą. Štai toks rašytojo Trakų pusiasalio pilies įspūdis, kilęs keliaujant 1855-ųjų vasarą:

„Kairėje raudonuoja Trakų sausumos pilies griuvėsiai, boluoja vienuolynas ir kyla į viršų Dominikonų bažnyčios faciata. Iš už medinių namų matyti vartai su kryželiu, kurie liudija, kad pro čia einama į Viešpaties šventovę. Paieškokime įėjimo ir į šią bažnyčią. Apeiname seną nebaltintą keturkampį bokštą, menantį Gedimino laikus. Vėliau jame buvo teismo kalėjimas. Bokšto papėdę skalauja ežero bangos. Nuo ežero ir griuvėsių padvelkia senovės dvasia, atskrenda prisiminimai, ašara sutviska akyse.“

Trakų salos pilies aplinka rašytojui V.Sirokomlei kėlė gilias emocijas:

„Vieno iš geriau išsilaikiusių bastionų lango angoje, tarp griuvėsių, akmenų ir plytų, mėgdavau sėdėti ir svajoti valandų valandas, žvelgdamas į ramų dangų ir neaprėpiamas ežero bangas, atsimušančias į bokšto pamatus. Atsidūrus prieš pagoniškos Lietuvos griuvėsių galybę, prieš vandenis, kurie buvo įvairiausių šios pilies išgyvenimų liudytojai, mintys apie praeitį sukdavo galvą, apsvaigindavo ir nuklaidindavo į tolin nuplaukusius metus taip gyvai, kad, rodos, girdėjau besikaujančiųjų šauksmus, mačiau priešų valtis, plaukiančias link mūrų, o ant mūrų - narsiuosius lietuvius, pasirengusius duoti atkirtį strėlėmis ir akmenimis.“

Vladislovo Sirokomlės kelionių aprašymuose minimas ir Nemėžio dvaras Vilniaus rajone:

„Kairėje, už žalios pievos, plyti gyvenvietė iš keliolikos kiemų, gražesnių ir tvarkingesnių. Dešinėje, medžių tankmėje, švyti rūmai. Mes Nemėžyje. Ši prie karčemų prigludusi gyvenvietė, kaimas, apylinkė ar vienkiemis (vadinkite, kaip norite) tai - Totorių Nemėžis. O toliau šis mūrinis dvaras - tai grafų Tiškevičių nuosavybė. Anksčiau jis priklausė Sapiegoms. Šios totorių gyvenvietės pirmasis kiemas įsikūręs ant keturkampio, pylimą primenančio kalnelio. Tai leidžia manyti kažkada čia buvus Nemėžio pilį, apie kurią išlikę tikrų žinių. Jos liekanų kur nors kitur mums nepasisekė rasti.“


Medininkų pilies
aprašyme V.Sirokomlė nevengia įpinti legendų:

„Tai - Medininkai. Jų pilis - viena iš seniausių Lietuvoje; jos pradžios nepamena nei padavimai, nei istorija. Išlikę tik gynybinės sienos, mūrytos iš akmenų ir plytų, bei vieno bokšto rytinėje šios sienos kertėje griuvėsiai. Senovinės pilies gynybinė siena šiandien naudojama kaip palivarko sodo tvora. Viduje, kiek žinoma, jokie ieškojimai nieko neatskleidė. Buvo kalbama apie randamus čia milžinų kaulus, tokius didelius, kad blauzdikaulis buvęs sulig augaloto vyro ūgiu. Bet kur tik neišgirsi panašių padavimų apie senąsias mūsų pilis? <...> Su šia vieta susiję keli istoriniai prisiminimai. Medininkų pilies įkūrimo data siekia neatmenamą senovę. Remiantis padavimais, girdėtais prie Krėvos, Medininkų pilis turėtų būti Krėvos pilies vienmetė. Stačiusi ją kažkokia dievų ar milžinų gentis. Jie buvę tokie stiprūs, kad mūrininkai, tuo pat metu dirbdami ir Medininkuose, ir Krėvoje, esančiuose vienas nuo kito už 4 mylių, skolindamiesi plaktukus, permesdavę juos oru.“


Pora metų vėliau kelionę per Lietuvą vandens keliu surengė grafas Konstantinas Tiškevičius (1806-1868). Šios 1857-ųjų metų ekspedicijos Nerimi nuo ištakų iki žiočių aprašymuose, vėliau išleistuose knyga „Neris ir jos krantai“, jis pasakoja apie Liubavo dvarą Vilniaus rajone:

„Už mylios nuo Nemenčinės dešiniajame krante lieka Liubavo dvaras. Tai kadaise buvo mėgstama kunigo Mikalojaus Tiškevičiaus, Vilniaus katedros kanauninko, Šv.Kazimiero koplyčios klebono rezidencija. Čionai šis pamaldus prelatas paprastai vasarodavo. <...> kanaunninko Tiškevičiaus laikų Liubavas buvo įrengtas kaip turtingo, bet senamadiško savininko rezidencija. Nes, senoviškai įrengiant, laikytasi visai kitokių nei dabar reikalavimų. Dabartinis skonis vaikosi paviršutiniško puošnumo, o senų laikų žmonės pirmiausia vertino patogumą. Tad ir Liubave buvo mažas, bet patogus medinis namelis, kuriame kanauninkas gyveno ir kuris paprastai rūmais buvo vadinamas. Daugybė gilių kanalų, tam tikra tvarka iškastų, supo kiemą ir buvo pilni žuvų. Seni ūksmingi medžiai teikė pavėsį, o dideliuose dviejų aukštų puikaus stiliaus mūriniuose vartuose, per kuriuos svečiai įvažiuodavo į kiemą, buvo įrengti kambariai (viršuje) ir erdvus butas (apačioje). Ten tilpo gausus jo dvaras, nes be sekretoriaus, kapeliono, be valdytojų ir dvariškių, kunigas kanauninkas laikė daug muzikantų, kurie jam vakarais kasdien sode grodavo. <...> Liubave apsigyvenusi jaunesnioji paveldėtojų karta senąją kanauninko sodybą pavertė šiuolaikiška rezidencija. Išnyko čia viskas, kas dvelkė XVIII a. stiliumi, o kai kažkoks pokštininkas dėl netinkamo mūrinių vartų ir medinių rūmelių dydžio sąmojingai pasakė esą reikia bijoti, jog kada nors rūmai pro vartus nepabėgtų, pastarasis dviaukštis statinys buvo nugriautas.“

Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) apysakos „Vėžys“ (1925) veiksmo vieta - istorinis Burbiškio dvaras Anykščių rajone. Kūrinyje aprašyta kilmingos Put Putarleckių giminės istorija ir Putriškių dvaro valdymo laikotarpis XIX-XX a. Minimos dvaro architektūrinės detalės ir kai kurie įvykiai atitinka realius Burbiškio dvaro istorijos faktus. O apysakos veikėja grafienė Kristina labai primena Liudviką ir Sofiją Emiliją Venclovavičienes, Burbiškio dvaro valdytojas.

Apsakymo pradžioje pateikiamas dvaro rūmų karų laikotarpio aprašymas:

„Iš dvidešimt aštuonių kambarių ir salių abiejuose aukštuose grafas užima viršuj tik du, vadinamuosius grafienės Kristinos kambarius. <...> Visi kiti rūmų kambariai ir salės arba visai nebetinka gyventi, arba apgyvendinti kareiviais ir paversti karo sandėliais. Didžiojoje rūmų salėje, nukabinėtoje grafo Vladislovo Put Putarleckio iš Putriškių senolių atvaizdais, peri šikšnosparniai; senolių atvaizdams vieniems išbadytos akys, kitiems durtuvais suraižyti švarkai, perdurtos krūtinės - tai įvairių okupantų pėdsakas; ant supuvusio ir prasmegusio parketo suverstos senos, subyrėjusios Put Putarleckių herbais puoštos karietos. <...> Dar prasčiau grafo rūmai atrodo iš oro: stiklai tik gyvenamųjų kambarių languose, stogai prakiurę, pakraigės aptrupėjusios, priebučiai ir verandos sugriuvę, įdubę, nuo drėgnumo pažaliavusios visos kertės, o rūmų „viršugalvis“, nuo kurio matyti septynios bažnyčios ir nuo kurio kadaise ponai pro žiūronus sekdavo laukuose darbininkus, suskilo, apaugo žolėmis, samanomis, supuvo ąžuoliniai laiptai, ir tik vienos kuosos ir nakties apuokai tenai šeimininkauja.“

Po šio liūdno paveikslo skaitytojas Antano Vienuolio nukeliamas į ankstesnius, šviesesnius laikus, kuriais daugiausia ir vyksta dvare šeimininkaujančių personažų gyvenimo peripetijos.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SENSACIJA: geriausias Lietuvos smiginio žaidėjas D. Labanauskas (PDC-82) rezultatu 3:1 nugalėjo anglą I. White‘ą (PDC-9).
  • NELAIMĖ: Kazlų Rūdoje sekmadienį kilo gaisras; jis įsiplieskė gyvenamajame name.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar esate prietaringas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar prekybos centrai turėtų dirbti per Kalėdas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+2 +4 C

+1 +2 C

 

+1 +2 C

+3 +4 C

+4 +7 C

 

+5 +6 C

1-6 m/s

0-5 m/s

 

 0-3 m/s