respublika.lt
 

Eimuntas Nekrošius - ne kitinuotraukos

2019 lapkričio mėn. 27 d. 10:18:07
Danutė ŠEPETYTĖ

Bevaikščiodama po Menininkų kalnelį, kur nė negali tikėtis rasti režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kapo (lygiai prieš metus jis supiltas jo gimtojoje Šiluvoje), randi epitafiją, regis, specialiai rašytą ir jam: „Eidamas kitų pėdomis tako neišminsi“. E.Nekrošius buvo tas, kuris eina priekyje ir vienas, dėl to, pasak gero jo bičiulio, kartais pasijusdavęs svetimas ir stumiamas. Tačiau galbūt dėl to pasaulyje ir radosi toks reiškinys kaip E.Nekrošiaus teatras.

×
nuotr. 5 nuotr.
Režisierius Eimuntas Nekrošius (1952-2018). „Meno forto“ nuotr.

 

Daugiau kaip du dešimtmečius su juo darbavęsis aktorius Tauras ČIŽAS patvirtina, jog E.Nekrošius teatrą kūrė pasikliaudamas vien savo idėjomis ir niekas nebūtų galėjęs jam patarti, kad ir kaip bandytų tai paneigti pastaruoju metu besidauginantys „bendraautoriai“.

Šiuo metu Lietuvoje „Meno forto“ bei Jaunimo teatrų iniciatyva vyksta režisieriui atminti skirtų renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“. Rodomi paskutiniai jo sukurti spektakliai, vyksta susitikimai su spektaklių kūrėjais, numatyta tarptautinė konferencija. Nacionalinėje galerijoje atidaryta paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“, veiksianti iki kitų metų sausio 12 dienos.

Dvidešimt šešerius metus

T.Čižo laikas bėgo visai arti E.Nekrošiaus: susipažino ne teatre, draugavo dar iki bendro darbo festivalyje LIFE pradžios, vėliau - „Meno forto“ teatre. Dirbo daug kuo - ir aktoriumi, režisieriaus padėjėju, ir vadybininku, ir tiekėju, kartais dėl to aukodamas artisto ambicijas, tačiau sako to nesigailįs nė kiek, nes laikas šalia tokio žmogaus yra didžiulis turtas. Kartais pats to nepastebėdamas kalba apie E.Nekrošių esamuoju laiku.

- Kokie buvo paskutinieji režisieriaus gyvenimo metai teatre?

- Jis labai daug dirbo, per daug... Kūrė vieną spektaklį po kito - Kroatija, Italija, Vilnius, Klaipėda, Varšuva. Na, dar tais metais baigėsi mūsų teatro patalpų panaudos sutartis ir tai kėlė kažkiek rūpesčių. Nors Eimis sakė galįs repetuoti kad ir Naujosios Vilnios kultūros namuose. Iš tikrųjų taip ir būdavo, repetuodavome bet kur („Makbetas“ yra gimęs kambaryje), mažoje „Meno forto“ salytėje, ir tai nebuvo svarbiausia, nes pagrindinės „repeticijos“ vykdavo naktimis režisieriaus galvoje, o jau paskui galvodavome, kaip tai įgyvendinti. Eimis nestatė ekstravagantiškų spektaklių, kokių dabar daug viso pasaulio scenose, - spalvotų, linksmų, efektingų, optimistiškų... Paskutinieji metai buvo kažkokie sudėtingi... Yra režisierių, kurie daug ir garsiai šneka, ir dėl to jų spektakliai tampa įvykiu jau keli mėnesiai prieš premjerą. O Nekrošius ką? Trys valandos? Kafka? „Bado meistras“? Apie ką? Apie artistą? Niekada apie tai nekalbėjome, bet yra šiame spektaklyje pamąstymų ir apie režisieriaus kūrybą; kad ir kaip ji būtų įvertinta, pareini po premjeros namo ir esi vienas. Mes nebuvome pratę per daug sveikinti vienas kitą su premjeromis, paspausdavom vienas kitam ranką ir ėjome toliau, nes laukė naujas darbas. Taip buvo ir paskutiniais metais; net klausdavome, ar jis bent atsiverčia kalendorių, juk dirbo metai po metų be pertraukų. Taip, taip, sakė, nors, matyt, apskritai gyvenime nėra „atostogavęs“ - būdamas Palangoje ar Šiluvoje visą laiką galvojo, dirbo. Paskutiniu metu jis kalbėdavo, kad mes neperspjausime kitų menų jokiais techniniais efektais - teatras yra emocija, svarbiausia - sujaudinti žmogų tą akimirką. Kažką paliesti jo mintyse, prisiminimuose, širdyje. O aktoriams repeticijose duodavo labai tikslias užduotis, bet sukurdavo situacijas, kurios juos verstų galvoti, ieškoti sprendimų. Net ir turėdamas jau sugalvotą vienos ar kitos scenos sprendimą, leisdavo aktoriams rasti jį ir taip palaikydavo kūrybingumą.

- Daug kalbama apie E.Nekrošiaus griežtumą, net negailestingumą aktoriaus atžvilgiu.

- Nesąmonė. Jis buvo reiklus, visų pirma labai reiklus sau ir reiklus visiems aplinkiniams. Kai kurie režisieriai, su kuriais tenka susidurti, repetuoja repetuoja, kartoja kartoja, o nauda - nulinė. E.Nekrošius prieš repeticiją preciziškai atlieka namų darbus, jis žino, ko nori kiekvieną repeticiją ir užtat iš aktorių reikalauja darbo. Jei nesiseka, sako, viskas, baigiam, reikia pergalvot. Su tokiu režisieriumi dirbti aktoriui - didelis komfortas.

- Nereikia galvoti?

- Būtent, reikia. Gal dėl to aktoriams, kurie nemėgsta scenoje galvoti, ir buvo sunku su juo dirbti, bet mėgstantiems galvoti buvo labai įdomu. Eimis, būdavo, pasako, kas jam yra svarbu, paskui palieka erdvės aktoriui, sako, čia autorinė vieta, čia autorinė vieta... Kai girdžiu, kad kažkas jam medžiagą pasiūlė, įtikino, tik šypsausi, nes niekas negalėjo jo įtikinti statyti Aleksijevič, „Dieviškąją komediją“ ar „Giesmių giesmę“, tiktai jis pats. Taip, tos knygos vienaip ar kitaip atsirasdavo jo lentynoje: vieną atsinešė studentai, kitą atnešė Granauskas, bet jokių bendraautorių nebuvo ir būti negalėjo. Kiekvienas jo spektaklis buvo kuriamas tam tikru laiku pagal jo suvokimą, pajautimą, kad dabar reikalingas būtent toks spektaklis. Ir jis niekada nepasakoja teoriškai, apie ką spektaklis, - jis tiesiog daro.

- Ir neatskleidžia jokios filosofijos?

- O kas žino tą filosofiją? Noriu, kad suprastumėte teisingai: Eimis turbūt pasikliaudavo jausmais, jis turėjo absoliučią emocinę, jausminę klausą ir užtat jo spektakliai tokie unikalūs. Jis tikrindavosi ne pagal vadovėlines tiesas, bet žiūrėdamas, kas vyksta scenoje, pajusdavo, kas negerai; tada ieškodavo, kur negerai. Jo paties spektakliuose nerastumėte nė vieno atsitiktinio daikto, - mes pradėdavome repetuoti tuščioje scenoje ir daiktai vienas po kito ateidavo, kai jų prireikdavo. Reikia kėdės, galvojam, kokios kėdės, reikia kažkokios širmos, gerai, ieškom širmos, - jie išplaukdavo iš idėjų, o ne dėl to, kad scenoje be dekoracijų repetuoti, kaip kitiems, nepatogu.

- Dvi dienos prieš mirtį Vilniaus mažajame teatre vykusiame susitikime su žiūrovais jis užsiminė apie idėjų stygių. Jums tai buvo naujiena?

- Jau dešimt metų jis apie tai kalbėjo, ir viešai, ir aktoriams, kad jaunystėje idėjų buvo prirašytos užrašų knygutės, o dabar, sako, kartais sėdžiu dvi ir tris dienas, kol idėja ateina.

- „Ką nuveikti teatre numirus“ - taip vadinasi vienas E.Nekrošiaus atminimui skirtos konferencijos pranešimas. Galėtumėt ką pasakyti šiuo aspektu?

- Nei E.Nekrošius pats rūpinosi savo įsiamžinimu, nei mus išmokė mojuoti vėliavomis, - šituos metus stengėmės gyventi kukliai, sąžiningai ir to, ką jis paliko mums, neištaškyti. Yra dar, ačiū Dievui, žmonių, kuriems jis įdomus, ir to gana, nes mėtyti jo idėjas į laukus, kad kažkas pagriebęs paverstų jas pornografija (perkeltine prasme), nesinori iš pagarbos Nekrošiui. Tiesą sakant, jis turbūt geriau žinomas užsienyje, nei Lietuvoje. Toje pačioje Italijoje ar Rusijoje yra daugiau knygų, daugiau straipsnių prirašyta apie jo teatrą, daugiau studentų nagrinėja jo spektaklius, daugiau profesorių prašo medžiagos moksliniams darbams. Pažiūrėti jo spektaklio Į Neapolį žmonės važiuoja tiek iš Romos, tiek iš pakraščių. Ir Lietuvos žiūrovu skųstis negalėtume. Greičiausiai buvo išpirkti spektaklio „Jobo knyga“ bilietai. Dabar mums tai jau net ne vaidinimas, o pasibuvimas scenoje su ta praeitimi, kai kiekvienoje scenelėje, kiekviename žingsnyje atsimeni per repeticijas girdėtus Eimio žodžius... Atrodo, jis sėdi čia pat, šalia, ir apima tokia, na, nenoriu skambių žodžių, bet atnašavimo atminimui, jausmams būsena. Asmeniškai man jis tebėra arti, ir ne tik teatriniuose meniniuose reikaluose aš visąlaik pagalvoju, pasitikrinu, o kaip darytų jis. Eimis buvo mano Mokytojas didžiąja prasme, jis mokė esminių dalykų, kas yra gerai ir kas yra blogai scenoje ir gyvenime, ką galima ir reikia daryti scenoje ir teatre ir ko negalima daryti nei scenoje, nei gyvenime.

- Jums pačiam buvo netikėta režisieriaus valia būti palaidotam gimtinėje? Juk kiti labai nori po mirties likti garbingoje Menininkų kalnelio draugijoje.

- Jūs pasakėte „kiti“. Nekrošius - ne kiti. Jis visą laiką sakė, kad tik Šiluvoje jo namai. Jis ir Vilniuje nesijautė nei namie, nei savas, nors prieš metus radosi nemažai „geriausių“, „geriausiai“ jį pažinojusių draugų. Kiek jis turėjo tikrų draugų čia, Vilniuje? Turbūt ant pirštų galima būtų suskaičiuoti, tokių, su kuriais galėdavo susitikti ir be jokio reikalo... O iš Šiluvos visuomet grįždavo kažkoks smagus.

- Ką galvojate apie E.Nekrošiaus „Meno forto“ ateitį?

- Peržiūrėjau šiuos metus - dirbame be išeiginių. Išeidami iš stresinės situacijos padarėme tai, ką turėjome padaryti: atsirado Nekrošiui skirta paroda, kurią parodėme Neapolyje, Liubline ir Sankt Peterburge. Atsirado spektaklis „Tylos monologai“; jo premjera vyko praėjusią vasarą Šiluvoje, Jono Pauliaus II aikštėje... Yra daug kūrybingų žmonių, kurie nori ateiti į mūsų sceną, vaidinti ir statyti spektaklius. Dirbame su jais ir labai atsargiai bandome rašyti projektus kitų metų spektakliams, ketiname, jei Kultūros taryba parems, išleisti porą jaunų režisierių premjerų. Dar dešimčiai metų turime tą pastatėlį, tą salytę, turime suvokimą, kas yra gerai ir kas blogai, turime atsakomybę - Nekrošiaus teatre bet kas vykti negali. Viena yra aišku, kad naujų Nekrošiaus spektaklių nebebus.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar sužinoję, kad neužmirštuolė yra konservatorės M.Navickienės prekės ženklas naudosite šį simbolį?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kai kvietėte greitąją pagalbą, ar ji atvyko greitai?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 C

0 C

 

 0  C

+1 C

1 +2 C

 

+1 +2 C

1-4 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1005 PLN - 4.2731
RUB - 68.9032 CHF - 1.0703
GBP - 0.8460 NOK - 10.0758