respublika.lt
 

Metas pripažinti Lietuvos karalių epochąnuotraukos (16)

2019 lapkričio mėn. 17 d. 15:46:02
Danutė ŠEPETYTĖ

Prieš metus išėjusi literatūros tyrinėtojo, humanitarinių mokslų daktaro Algimanto BUČIO studija „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė“ jau išleista pakartotinai. Galbūt autorius ir neklysta, teigdamas, jog karalių epochos pripažinimas lietuvio kilmės dokumentų iš esmės nekeičia, vis dėlto vargu ar suklysiu prieštaraudama: be jokios abejonės, šis trūkstamas dėmuo papildo jų turinį kilminga grandimi.

×
nuotr. 4 nuotr.
Algimantas Bučys. Stasio Žumbio nuotr.

 

- Kas verčia jus gilintis į dalykus, kurie, regis, išdiskutuoti ir niekam nebekeliantys abejonių? Šitaip jūs staiga aptinkate tekstų, nukeliančių lietuvių literatūros pradžią į viduramžius, šitaip jūs surandate dokumentų, įrodančių, jog Lietuva turėjo ne vieną karalių Mindaugą ir ne vieną dešimtmetį trukusią karalystę...

- Rašydamas keletą knygų apie Mindaugo epochą, apie seniausią lietuvių literatūrą, pradžioje vartojau terminą „Didysis Lietuvos kunigaikštis“ Mindaugas (iki karalystės), bet kai pradėjau gilintis į šaltinius, pamačiau, kad jis negalėjo būti vadinamas didžiuoju kunigaikščiu. To negalėjo būti dėl to, kad jo laikais šį titulą (po mongolų įsigalėjimo 1240 m.) suteikdavo tik mongolų Aukso ordos chanai, užtat rusų kunigaikščiai, net Mindaugo amžininkas Aleksandras Neviškis, traukdavo į Ordos sostinę ir gaudavo didžiojo kunigaikščio titulą arba negaudavo. Tuo tikslu nė vienas iš Lietuvos valdovų nevažiavo į Ordą, nes totoriai niekada nebuvo užėmę Lietuvos. Tokie prieštaravimai mane sudomino ir aš ketverius metus paskyriau šaltinių iki XIV a. pradžios studijoms.

- Sovietmečiu tyrinėjot to meto atspindžius literatūroje, dabar krypstate į tolimą praeitį. Gal tai reiškia, jog tapote nepriklausomas nuo realybės?


- Sovietmečiu buvau literatūros kritikas ir vertinau savo amžininkų knygast Dabar literatūros kritika yra atmirusi, nes joks kritikas iš savo darbo nebegali išsilaikyti. Miršta aukštoji kultūra, ją atstoja masinė civilizacija. Prieškario pranašingas filosofas Špengleris (Oswald Spengler) buvo teisus - jo idėja, kad kultūros miršta ir ateina kultūras niveliuojanti civilizacija, tampa realybe. Aukštosios kultūros beveik ir nereikia, kaip beveik nereikia begalinei daugumai ir aukštosios mados, nors dažnas ir pasigrožime ja. Elitinė literatūra irgi traukiasi į pasišventėlių nišas, nesulaukdama valstybės ar mecenatų paramos. Mano knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė“ leidimui valstybė (Kultūros taryba) nedavė nė cento, ji pasirodė tik rėmėjų dėka.

- Vadinasi, dar yra lietuvių, kurie nori būti lietuviais?


- Ir jų daugėja. Mecenatų judėjimas Lietuvoje įgauna šiokį tokį pagreitį, atsiranda turtingų žmonių, kurie supranta, kad ir aukštąją, arba elitinę, kultūrą ir literatūrą reikia remti. Kai su aktoriumi Gediminu Storpirščiu, pasiryžusiu, kaip jis sako, būti šios knygos Sanču Pansa, važinėjam po Lietuvą į susitikimus su skaitytojais, matau, kad šis veikalas neįperkamas net mokytojui. Tad dabar rengiu glaustą variantą, prieinamą ir eiliniam žmogui, studentui, mokiniui. Man džiugu, kad dar kartą perėjęs šaltinius nerandu faktų, prieštaraujančių tezei apie Lietuvos karalių epochą, tik patvirtinimus. Mitas, kad lietuviai turėjo tik vieną karalių Mindaugą, bliūkšte subliūško dėl to, kad ir iki tol, kol jį pakrikštijo Romos popiežiaus sutikimu ir uždėjo jam katalikišką karūną, jis jau buvo karalius. Ir pirmuosiuose popiežiaus laiškuose Mindaugui jis tituluojamas karaliumi, nors nebuvo nei katalikas, nei buvo gavęs karūną iš popiežiaus. Beveik du šimtmečius Lietuva buvo laikoma karalyste, kurios valdovus tiek popiežiai, tiek kryžiuočiai vadino karaliais. Visi šaltiniai susidėliojo į dvi grupes: pagal rusų bei lenkų šaltinius mūsų valdovai arba niekaip netituluojami (Volynės metraštyje Mindaugas nė karto net karaliumi nepavadintas), arba vadinami didžiaisiais kunigaikščiais („velikij kniazj“). O pagal Vakarų Europos šaltinius Lietuvos valdovai vadinami arba „rex“ lotyniškuose tekstuose, arba „kunic“, „cyning“ ir t.t. lotynų, vokiečių, prancūzų, senąja anglų kalbomis. Nuostabus anglų istorikas S.Rovelas (Rowell), apsigyvenęs Lietuvoje, savo ankstesnėje knygoje „Iš viduramžių ūkanų kylanti Lietuva“ (liet. 2001) prisipažino, atseit, nors Gediminas niekada savęs nevadino didžiuoju kunigaikščiu, bet likdamas ištikimas tradicijai jis vadinsiąs jį didžiuoju kunigaikščiu. O kodėl mes turime būti ištikimi slaviškai „kniazių“ tradicijai? Kodėl negalime būti ištikimi Vakarų Europos tradicijai, kur lietuvių valdovai tituluojami karaliais?

- Jums dažnai tenka aiškinti, koks skirtumas, kaip juos vadiname ir kam tai svarbu?


- Pirmieji šitą klausimą iškėlė Lietuvos kariuomenės aukščiausieji vadai, kuriems, Lietuvai įstojus į NATO, įvairiomis progomis tenka atsakinėti į klausimus iš Lietuvos istorijos. Kai jie aiškina, jog Lietuva senovėje buvo Didžioji Kunigaikštystė, partneriams parūpsta žinoti, kam ji buvusi pavaldi, kam ji priklausė, nes kunigaikščio, netgi didžiojo, statusas yra žemesnis už karaliaus ar imperatoriaus statusą ir titulą. Kam buvo pavaldus Gediminas? Niekam, jis buvo visiškai savarankiškas karalius, kaip ir rašė savo visuose tekstuose ir kas atsispindi jo susirašinėjime su Romos popiežiumi, kuris taip pat vadino jį karaliumi. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas oficialiai įteisinamas 1413 metais Horodlės sutartimi, Vytauto ir Jogailos, įvardinus Lietuvą kaip „Magnus Ducatus Lithuaniae“. Istorikų, net lenkų, yra įrodyta, kad iki tol šitas terminas apskritai nebuvo vartojamas. Tai jeigu terminas atsiranda 1413 metais, jį ir reikėtų laikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimimo data, o laikotarpiu iki to Lietuva vadintina karalyste. Po karaliaus Algirdo mirties 1377 metais karališkąją grandį tęsia dinastijų kovos iki 1413 metų, kitaip sakant, tarpkaralysčių laikotarpis (interregnum), kai nėra teisėto karaliaus, bet karalystė egzistuoja.

- Kokios reakcijos jūsų knyga sulaukė iš istorikų?

- Jokios, išskyrus tylą. Lietuvių istorikai remiasi tuo, kad šaltiniuose šiuo atžvilgiu vyrauja chaosas, tačiau chaoso jokio nėra, - kaip sakiau, yra dvi šaltinių grupės: slaviška ir lotyniška su germaniška. Iš dalies suprantu Lietuvos istorikus, pavyzdžiui, prieškario, kuriems kai kurie archyvai buvo net neprieinami, pvz. su Krėvos akto originalu lenkai neduodavo lietuviams susipažinti ir, atrodo, tik mūsų dienomis, XXI amžiuje, istorikei Jūratei Kiaupienei pavyko išsirūpinti šią galimybę. Išeivijoje šita tema senokai aptarta: 1962 metais ir paskui spaudoje vyko dvi plačios diskusijos, kurias sukėlė sutrumpintas Bostono lietuvių enciklopedijos leidimas anglų kalba, kur „kniaziai ir didieji kniaziai“, arba lietuviškai - „kunigaikščiai“, buvo visai tiksliai išversti kaip „princai“ ir „didieji princai“. Klausimas, iš kur atsirado „princai“, jeigu nebuvo karalių? Juozas Jakštas, vienas rimčiausių prieškario istorikų, gerą dešimtmetį vadovavęs Lietuvos istorijos draugijai emigracijoje, apibendrindamas tą diskusiją, yra padaręs išvadą, kad Lietuva senovėje priklausė ikikrikščioniškų karalysčių sistemai. Tai kodėl mes dabar bijom pripažinti, ką išeivijoje seniai suprato? Krašto apsaugos ministerija buvo surengusi porą konferencijų šia tema, vienoje dalyvavo istorikai Alfredas Bumblauskas ir Rimvydas Petrauskas, kategoriškai pasisakęs už didžiųjų kunigaikščių titulą. A.Bumblauskas pareiškė, kad senovės Lietuvą reikėtų pripažint karalyste, bet nesistemine. Nesu nei atradėjas, nei išradėjas, savo studijoje remdamasis Šiaurės Europos arealo, kuriam ir priklausė Lietuva, ikikrikščioniškos sistemos valdovų titulais (skandinavų, anglosaksų karaliai ir kt.).

- Nesijaučiat kiek nepatogiai, įsiveržęs ne į savo daržą ir ėmęsis temų, kurios iškrenta iš gero tono taisyklių, - juk kelti tautos savivertę itin nepageidautina šiais laikais?


- Aš jaučiuosi dirbantis kaip tik savo darže: esu literatūrologas ir literatūros teorijos specialistas, mane domina tekstai. Man nesvarbu, ar tekstas rašytas XIII, ar XXI amžiuje, ar jį rašė koks vienuolis, ar dabar rašo diplomuotas istorikas, - yra tekstai ir aš juos nagrinėju. Man politinė istorija, sakykim, net nerūpi, bet man rūpi klausimas, kodėl ir kieno parašyta būtent taip. Jeigu jūsų ir jūsų giminės metrikuose parašyta, kad jūsų protėviai buvo dvarininkai, o prie sovietų buvo užginta tai minėti, tad ar neverta šiandien išsirūpinti autentiškus metrikus? Tam nereikia jokio perversmo - Maskvos cenzūros nebėra, o Briuselis į kultūros reikalus per daug nesikiša. Na, yra tam tikras stabdys iš Lenkijos. Atrodo, kad lenkų istorikai gana glaudžiai bendradarbiauja su kai kuriais lietuvių istorikais ir net jiems po truputį daro įtaką, pagloboja...

- Matyti tokių požymių...


- Iš šono taip atrodo: tai fondai paremia, tai skiria premijas ar garbės vardus už glaudų ir vaisingą mokslinį bendradarbiavimą ir t.t., tad opozicijos iš prolenkiškos pusės tikrai galima laukti. Betgi Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir jos valia pakoreguoti savo istoriją pagal istorinius šaltinius, o ne vienokius ar kitokius geopolitinius pageidavimus.

- Jūs matote Lietuvos viršūnėse ar profesinėse bendruomenėse tokios drąsos?


- Reikia pripažinti, tam vis dėlto reikia ryžto. Žiūrėkit, gruzinai nepabijojo rusiško valstybės pavadinimo pakeisti savuoju šalies pavadinimu. Nežiūrėjo, ką tars Maskva, lenkai ar Briuselis, kurie po poros dešimtmečių pripras prie naujojo. Tai kodėl mums reikia kažkokios didvyriškos drąsos pasakyti, kad iki 1413 metų egzistavo Lietuvos karalių epocha. Paskui ji dėsningai, kaip minėjau, nuo 1413 m. pereina į Didžiosios Kunigaikštystės epochą ir t.t. Tokia Lietuvos valstybės evoliucija, kodėl jos nepripažinti? Dėl slaviškos tradicijos? Juk tai sovietinės Maskvos, o anksčiau - carizmo tradicija. Šiandienos situacija mums palanki, kadangi Briuselis, kaip sakiau, į kultūrą nesikiša, gal tiktai turime vadinamųjų „minčių tankų“ (Mind Tank) atstovų, samdinių ar savanorių, kurie lietuvių kultūrą doroja iš vidaus už užsienio pinigus arba iš etninės antipatijos, bet aš manau, jų lieka vis mažiau. Juk pirmoji banga, kai stojant į ES teko taikytis prie europinių standartų, jau atslūgo ir Europoje daugėja valstybių, kurios dėl tos pačios istorinės daugiatautės Europos gręžiasi į savo tautų istorijas.

- Kuo galėtų baigtis nebylus jūsų ir istorikų ginčas?

- Tai ne mano ginčas su istorikais. Tai istorikų ginčas su istoriniais šaltiniais, kurių jie nenori pripažint ir kartais netgi juos iškraipo. Sakysim, Krėvos akto nuostata, kad Jogaila, vykdamas į Lenkiją padalinsiąs savo iždą „abiem KARALYSTĖMS - Lenkijos ir Lietuvos“ (regnorum utrorumgue...Poloniae et Litvaniae), iki šiol akademiniuose leidiniuose verčiama iš lotynų kalbos šitaip: padalins savo turtus „abiem valstybėm“... Vengiama net istorinio dokumento žodžio „karalystė“. Telieka pasikliauti Nobelio premijos laureato fiziko Makso Planko (Max Planck) mintimi, kurią pasitelkiau kaip moto savo studijai: nauja mokslinė idėja nugali ne todėl, kad ji įtikina oponentus, ji greičiausiai nugali dėl to, kad jos oponentai išmiršta ir ateina nauja karta, kuri ramiai ją įsisavina. Nelinksma, bet, kaip sakydavo senovėje, karalius mirė, tegyvuoja karalius!

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (16)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ARTĖJA: Madagaskaro šiaurės vakarams pirmadienį, tikėtina, smogs tropinis ciklonas „Belna“; Madagaskaro pareigūnai Boenio regione, esančiame šiaurės vakarų Madagaskare, paskelbė raudoną pavojaus signalą.
  • Į PARTIJĄ: Lietuvos baidarininkas, Europos čempionato bei Olimpinių žaidynių prizininkas Aurimas Lankas paskelbė prisijungiantis prie birželį įsteigtos liberalios Laisvės partijos.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar kada nors teko duoti kyšį?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar prekybos centrai turėtų dirbti per Kalėdas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+4 +6 C

+2 +4 C

 

+2 -4 C

+6 +8 C

+3 +4 C

 

0 +3 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1094 PLN - 4.2772
RUB - 70.7441 CHF - 1.0968
GBP - 0.8445 NOK - 10.1235